Šis pokalbis - pirmasis iš pokalbių apie kabalos mokslą serijos. Nuo ko jį pradėti? Nuo žmogaus būsenos.

Per žmonijos raidos tūkstantmečius žmogui kyla klausimų apie gyvenimo prasmę. Žinome, kad jau prieš daugelį amžių jie irgi jaudino žmones, kaip ir mus dabar.

Klausimas apie gyvenimo prasmę yra pats sudėtingiausias, iškylantis žmogui dar vaikystėje. Tikriausiai kiekvienas prisimena save 6, 8, 10, 12 metų, kai pirmą kartą iškilo klausimas „Dėl ko mes gyvename?“. Ir šis klausimas ne šiaip sau prabunda žmoguje. Juk jis yra apie žmogaus egzistavimą ir būdingas jam nuo pat pradžių. Jei žmogus gautų teisingą auklėjimą aplinkoje, suvokiančioje, dėl ko mes gyvename, kaip reikia gyventi, kokį tikslą būtina pasiekti ir ar apskritai turime savo gyvenimo tikslą, ar žmonijos egzistavimas kryptingas, tuomet jis gautų šį atsakymą ankstyvame amžiuje ir galbūt augtų kitaip, palyginti su tuo, ką matome pasaulyje.

Kaip ten bebūtų, mes, taip ir nesužinoję atsakymo, net gėdijamės užduoti šį klausimą. Stebėdami sunkią suaugusiųjų egzistenciją, tęsiame savo gyvenimą, pamirštame šį klausimą, nuslopiname jį, nes nerandame atsakymo.

Šiandien visa žmonija užduoda šį svarbų klausimą, vis dažniau iškylant ekologijos, narkotikų problemoms, krizėms šeimoje, auklėjime - visur. Žmonija nežino atsakymo ir yra linkusi tai pamiršti. Reklama, televizija, radijas ir pan. - ko tik nėra, kad tik negalvotume apie tai. Netgi žymūs veikėjai, kuriems priklauso mąstyti apie žmonijos ateitį, apie tvyrantį pasaulio susinaikinimo pavojų, nesugeba nieko planuoti ir svarstyti. Juk jie nežino, kaip tai ištaisyti, nežino, kaip sakoma, „gyvenimo paslapties“, dėl ko mes gyvename.

Šis tarsi naivokas klausimas „Dėl ko mes gyvename?“, nebyliai dalyvauja visuose žmogaus veiksmuose ir visuomet glūdi mūsų gyvenime, iš esmės reikalaudamas atsakymo. Galima sakyti, kad viskas, ką žmogus daro gyvenime, viskas, ką jis stengiasi padaryti, tai arba išsiaiškinti šį klausimą ir galbūt rasti į jį atsakymą, arba nutylint jį pamiršti, atsiriboti nuo jo, tarsi jis neegzistuotų.

Teigiama ar neigiama forma mes visi išreiškiame savo požiūrį į klausimą „Dėl ko mes gyvename?“, kurį kabalistai formuluoja truputį kitaip: „Kokia mūsų gyvenimo prasmė?“. Kai kam pavyksta pabėgti nuo jo, kai kam - ne. Kam šiuo atveju labiau pasisekė? Tai priklauso nuo aplinkos ir auklėjimo, kurie nulemia žmogaus veiksmus. Požiūrį į šį klausimą iš esmės lemia žmogaus sielos vidinė būsena ir ar jis turi tai, kas kabaloje vadinama „tašku širdyje“ (nekuda še ba lev).

Atitinkamai žmonės skirstomi į tuos, kurie negali pabėgti nuo šio klausimo, ir tuos, kurie randa prieglobstį nuo jo visokiausioje veikloje. Žmonių požiūris į gyvenimo prasmės klausimą skirsto juos į kategorijas, priklausomai nuo to, kur žmogus tą prasmę randa: piniguose, kūniškuose malonumuose, garbėje, valdžioje, moksle, išsilavinime. Tačiau bet kuriuo atveju jų pasiskirstymą lemia atsakymas į klausimą „Kur mano gyvenimo prasmė?“.

Kaip buvo sakyta, vaikystėje visiems pavyksta vienaip ar kitaip nuslopinti šį klausimą, bet po kurio laiko jis netikėtai vėl ir vėl kyla, kartais ypač sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Ir tuomet klausiame: „Kodėl mes kenčiame?“. Ir taip, per kančias vėl iškeliame tą patį gyvenimo prasmės klausimą.

Mažas vaikas nejaučia kančios. Jam šis klausimas kyla natūraliai. Suaugęs žmogus, nešantis šeimos, vaikų, darbo, skolų, visuomenės spaudimo, reklamos, įsipareigojimų visuomenei būti kaip visi naštą, stengiasi nesigilinti į savo klausimus. Visuomenė įpareigoja jį užimti tam tikrą šeimos tėvo, darbininko, draugo ir piliečio padėtį. Ir žmogui nebelieka tam laiko.

Mes patys taip susitvarkėme gyvenimą, kad galėtume „pabėgti“ nuo šio klausimo. Tačiau kai ateina sunkios akimirkos, žmogus visgi klausia: „Kodėl aš kenčiu?“. Tai tas pats klausimas: „Dėl ko aš gyvenu?“. Tik jį užduoda žmogus, kai jam yra blogai. Ir tada žmogus vėlgi arba „pabėga“ nuo šio klausimo, arba stengiasi pasinaudoti įvairiomis metodikomis, padedančiomis nusiraminti, arba kreipiasi į gydytojus. Žinome, jog šiuo metu pati populiariausia pasaulyje liga - depresija.

Šiandien jaunimą užliejusi narkotikų banga. Kodėl tokio amžiaus žmogus naudoja narkotikus ir išbraukia save iš gyvenimo? Juk jam prieš akis visas gyvenimas: nuotykiai, žemiška meilė... Jam atviras visas pasaulis, parengęs tiek daug užsiėmimų, žaidimų, galimybių, palankių aplinkybių. Bet ne!

Egzistuoja milijonai žmonių, norinčių išeiti iš šio gyvenimo ir visai ne dėl to, kad jiems yra blogai. Šveicarai užima antrą vietą pasaulyje pagal savižudybių skaičių. Ne visiems pavyksta nusižudyti - tik vienam iš keturių ketinusiųjų tai padaryti, kitaip jie būtų pirmoje vietoje. Negalima sakyti, kad Šveicarija yra viena iš menkai išsivysčiusių šalių, kur žmogui neleidžiama tobulėti ir nesuteikiama šansų save realizuoti. Tačiau narkotikai ir savižudybės ne mažiau būdingi jaunimui.

Taigi susiduriame su reiškiniu, kai žmogus nori pasitraukti iš gyvenimo anksčiau nei susipažįsta su juo. Tai dar ir dar kartą patvirtina, kad tą patį klausimą: „Dėl ko mes gyvename?“, kuris prabunda mumyse apie šeštuosius gyvenimo metus, būtina pradėti spręsti jau nuo šio amžiaus. Priešingu atveju jaunoji karta nugrims į narkotikus ir savižudybes.

Ne šiaip sau atsakydamas į klausimą: „Kokiame amžiuje žmogui reikia mokytis kabalos mokslo?“, kabalistas Kukas pasakė: „Tada, kai panorės“. O Vilniaus Gaonas: „Nuo šešerių metų“. Juk jis pats būdamas devynerių jau buvo slaptosios ir atvirosios Toros dalies išminčius. O 11 metų pradėjo rašyti knygas apie kabalą. Be abejo, jie ypatingi žmonės, tačiau bet kuriuo atveju tai reiškia, kad vaikas yra pajėgus kelti klausimus ir rasti atsakymą į pagrindinį savo gyvenimo klausimą.

Stebėdami pasaulio įvykius, matome, kaip per daugybę amžių vystosi žmonių visuomenė, keisdama savo mažus norus į didelius. Prieš tūkstantį metų žmonių netraukė šiandieniniai dalykai, jie pasitenkindavo paprastesniu. O šiandien norisi vis daugiau ir daugiau, kol nepasiekiama būseną, kai jau nebetrokšta nieko, tik atsiriboti nuo visko, kadangi atranda, jog šis vystymasis nieko gero jiems neatnešė.

Visiems yra pažįstama šeimos, auklėjimo krizė. Juk neturime supratimo, kaip auklėti augančią kartą. Negalime atsakyti, dėl ko gyvename. Tai kaip galime juos auklėti? Prieš šimtus metų, netgi prieš 50-100 metų mes auklėjome vaikus, mokydami juos geriau įsitvirtinti šiame gyvenime, iš esmės mokydami „pabėgti“ nuo klausimo apie gyvenimo prasmę. Toks buvo visas auklėjimas. (Apskritai, visa mūsų kultūra, viskas, kuo užsiimame gyvenime, priklauso nuo požiūrio į tą klausimą, apie kurį kalbėjau).

O šiandien negalime auklėti. Kodėl? Neturime ką jiems atsakyti, todėl atsiranda auklėjimo krizė. Jei jiems kyla klausimas: „Dėl ko aš gyvenu?“, mes neturime konkretaus atsakymo. Tai ko gi yra mokoma mokykloje? Laikinos programos kasmet keičiasi. Visi nepatenkinti, bet problemos neišsprendžiamos.

Krizė šeimoje, nuolat didėjantis skyrybų skaičius. Kas dabar nesiskiria ir netgi ne vieną kartą? Kažkada žmogus rūpinosi šeima, šią tradiciją tėvas perduodavo sūnui, o motina dukrai. Sūnus žinojo: jei jo tėvas stalius, jis taip pat taps staliumi. Šeimos amatas buvo perduodamas iš kartos į kartą. Šeimos ir giminės ryšių išsaugojimas buvo egzistavimo pagrindas. Tai žinome iš istorijos, skaitome senoviniuose romanuose, kaip buvo sudaromas genealoginis šeimos medis.

Šiandien nėra tarpusavio supratimo ne tik tarp giminių, bet ir tarp vyro bei žmonos. Šiuo metu stebime reiškinį, kai liaujamasi rūpintis net vaikais. Žmonės mano: „Mes kažkaip prisitaikėme, jie irgi kaip nors įsitaisys. Visas pasaulis atviras, tegul viską pasiekia patys“. Ir iš tiesų vaikai vis anksčiau atsiskiria nuo tėvų ir abi pusės jaučiasi patogiai. Lyg neturėtų jokių įsipareigojimų vieni kitiems. O visuomenė kuria pagyvenusių žmonių paramos sistemas. Juk pasaulis priklauso jaunimui, kuris nuo mažens yra laisvas.

Visi šie reiškiniai nurodo du aspektus. „Ego“, žmogaus noras patirti malonumus vis auga, tačiau savarankiškai neranda atsakymo, dėl ko jis yra ir kodėl vystosi.

Pastebėtina, kaip krizė paliečia visas žmogaus veiklos šiame pasaulyje sritis. Tarkime, prieš 100 metų kultūros darbuotojai, geri muzikantai ir dailininkai buvo labai gerbiami. Karaliai, vyriausybės vadovai reikšdavo jiems deramą pagarbą, jų garbei rengdavo priėmimus... O šiandien kam jie reikalingi? Todėl, kad šiandien mūsų noras gauti, mėgautis, prisipildyti yra daug stipresnis už gražų paveikslą ar nuostabią muziką, daug agresyvesnis. Jau kitaip vertiname šiuos dalykus. Kalbu apie žmoniją apskritai.

Tačiau yra žmonių, kurie elgiasi priešingai. Jie teigia, kad tam, kad atsvertume mūsų „ego“, kuris naikina viską: šeimas, mūsų vaikus (atvesdamas juos prie narkotikų), sukelia šalims masinio sunaikinimo grėsmę, turime užsiimti relaksacija. Naudosimės metodikomis, slopinančiomis mūsų egoistinį norą, praktikuosime transcendentinę meditaciją, paprastą meditaciją, kad pačiais įvairiausiais būdais galėtume nusiraminti. Kai kam sekasi tai daryti.

Mada permaininga. Indiškos kultūros industriją, gali greitai pakeisti kiniškoji. Bet kuriuo atveju žmogus ieško ramybės. Kai nėra išeities ir neįmanoma išspręsti „Dėl ko gyvenu?“, tai aš kažkaip (kad tik nekentėčiau) nuraminu save. Ir jei vis tik mano nedidelis noras pareikalaus atsakymo į klausimą „Dėl ko aš gyvenu?“, gyvensiu kukliau, kokiu nors būdu pasieksiu būseną, kad man būtų malonu. Nieko nepadarysi, taip aš nusiraminsiu, tapsiu tarsi vaiku, kūdikiu. Pasitenkinsiu tuo, kad turiu, ačiū Dievui, sveikatos ir dar kai ką.

Vis dar yra daugybė žmonių, kuriems šis metodas padeda. Ir todėl jie bėga į šią nišą. Tačiau neilgam, nes pati prigimtis augina mūsų ego, mūsų norą mėgautis tiek, kad net įvairiais gudravimais nesugebėsime prislopinti, apriboti, pažaboti, sulaikyti jį. Bet kuriuo atveju klausimas „Kokia mūsų gyvenimo prasmė?“ išsiveržia ir sukelia krizę. Krizė įvyksta dėl to, kad atrandame, jog žmogus - blogio susitelkimas pasaulėdaroje.

Kažkada, tūkstantmečiais, manėme, jog žmogus - tobulas, gamtos vystymosi viršūnė. Žmogus turi protą ir sugeba keisti gamtą. Jis suteikia prasmę viskam, kas egzistuoja, nes ima tai, kas jam duota, apdoroja ir teisingu būdu panaudoja. Jis atskleidžia gamtos dėsnius ir pritaiko juos visuomenės vystymuisi. Per amžius buvome įsitikinę, jog žmonija pasieks gerovę ir išmoks teisingai naudotis savo norais, nepaisant jų neigiamos esmės.

Mokslas ir kultūra, auklėjimas ir medicina, visa žmogaus veikla Žemėje turėjo padėti žmogui pasiekti būseną, kai jis gali mėgautis viso to vaisiais. Tūkstantmečiais žmonija eikvojo jėgas šiam vystymuisi ir staiga aptiko, kad vaisius supuvęs, kartus, rezultatas priešingas ir vietoj malonumo ateina mirtis, bedugnė ir tamsa.

Mes niokojame gamtą: vyksta tokios ekologinės katastrofos, kad negali žinoti, kas atsitiks po mėnesio. Kalbame ne apie uraganus ir cunamius, o apie žmonijos sunaikinimą gamtos kataklizmais: šalčiu arba kaitra, tiksliai neaišku kaip, bet mokslininkų prognozės siaubingos ir gąsdinančios. Esmė ne ta, kad tai gali kada nors atsitikti. Juk žmonija Žemėje be abejo kažkaip nustos egzistuoti, kadangi viskas kinta. Tačiau kalbama apie artimiausius metus ir netgi mėnesius: niekas nežino kas ir kada atsitiks.

Dėl kintančios Golfo srovės krypties visa Europa gali pavirsti ledynu, o pasauliniame vandenyne tikimasi vulkanų išsiveržimų, kurių pasekmės daug baisesnės nei drebėjimai kur nors Afrikoje arba Himalajuose, nes tokie procesai vandenyne kelia Žemės plutos pasislinkimo pavojų.

Trumpiau tariant, mes esame tokioje padėtyje, kokios niekuomet dar nebuvo, vis labiau aiškėja, kad visas pasaulis - mažas kaimas, ir mes veikiame vienas kitą ne tik tuo, kad turime bendrą pasaulio ekonomiką arba pasiekėme globalų terorą, bet ir tiesiogiai priklausydami vienas nuo kito tiek gamyboje, tiek užimtumo paskirstyme, tiek naftos gavyboje, tiek energijos tiekime ir t. t.

Šie ryšiai yra tokie visapusiški, kad bet koks pokytis bet kuriame taške tuoj pat gali sukelti milžinišką sukrėtimą visame pasaulyje. Tad kaip apsisaugoti nuo mažų sukrėtimų, kad nesukeltume visuotinės reakcijos? Mums neaišku. Mes nežinome, kas ką veikia ir pagal kokią formulę visame pasaulyje vieni su kitais susiję. Tačiau kad susiję, akivaizdu.

Mes taip pat atradome (ir tai ne gamta, kur yra vieno su kitu ryšys), kad jei vienur deginami miškai, tai kitur atsiranda kitokie gamtos kataklizmai: uraganai, šaltis arba karštis. Pirmiau to nežinojome, nors tokių reiškinių būta ir anksčiau. Bet dabar, kai ekonomikos vystymasis, naftos poreikiai sujungė žmoniją į vieną visumą, visus veikia kiekviena smulkmena. Pakanka vienos valstybės ekonominio kracho, kad visi tą pajustų, nes nuo to, ką teikia kiekviena šalis, priklauso visi.

Mes virstame vienu gyvu organizmu, apimančiu visą planetą. Kasdien tai tampa vis akivaizdžiau ir grėsmingiau, ir šis organizmas yra priklausomas nuo visų savo dalių.

O pasaulinis teroras? Kalbama, jog tai nėra laikinas reiškinys, kurį galima kažkaip suvaldyti arba bent kiek sustabdyti. Tai, iš esmės, yra žmogaus maištas, susijęs su tuo pačiu klausimu: „Dėl ko mes gyvename?“. Žmonės, kurie nežino atsakymo, kol kas iškelia sau kažkokius tikslus ir viduje yra įsitikinę, jog juos pasiekę, atsakys į klausimą dėl gyvenimo prasmės.

Todėl jie yra pasirengę nusižudyti, gyventi sunkiomis sąlygomis, visą savo gyvenimą paskirti tam tikram tikslui, nes jis jiems yra atsakymas į klausimą: „Dėl ko aš gyvenu?“. Tačiau aišku, kad šis atsakymas nėra išeitis, ir jei būtų surastas teisingas atsakymas, teroro banga, be abejo, sumažėtų, kitaip ji nenurims.

Matome, kad visais žmonijos vystymosi etapais buvo žmonių, keliančių klausimą apie egzistencijos prasmę. Tai senovės filosofai, įvairūs mąstytojai. Ir religijos, iš esmės, atsirado tam, kad kaip nors būtų atsakyta į šį klausimą. Visi religijų įkūrėjai iškeldavo klausimą „Dėl ko mes gyvename?“ ir kiekviena religija stengiasi į jį atsakyti. Tačiau akivaizdu - pastangos bergždžios.

Nepriklausomai nuo progreso lygio, nepaisant šiuolaikinės kultūros, mes vis tik linkstame prie tam tikros religijos, vaizduojame tikinčius Aukščiausiąja jėga. Tačiau visa tai labiau susiję su kultūra, o ne su religija, tai panašu į klubą - ne daugiau. Juk jei žmogus pajustų, kad religija gali padėti gauti atsakymą, jis elgtųsi kitaip ir kitaip organizuotų savo gyvenimą.

Iš to, kad žmogaus elgesys žiaurus (krizė šeimoje, narkotikai, auklėjimo krizė), prieiname prie išvados, kad šiandien religijos negali žmogui daryti įtakos. Žmogus jau nebereligingas, tai tiesiog žmonijos kultūros dalis.

Ir paskutinis faktorius, prisidėjęs prie visų šių nusivylimų žmogaus veikla Žemėje per tūkstančius metų, - mokslo krizė. Žmogus visuomet tikėjo mokslu. Tai buvo sritis, nelietusi žmogaus: mes atrandame pasaulį ir kuo labiau į jį gilinamės, tuo labiau galime jį teisingai panaudoti savo naudai.

Praeityje mokslas priklausė tik ypatingoms asmenybėms ir uždaroms draugijoms, o visi jo fundamentalūs atradimai (veidrodžio, parako arba popieriaus gaminimo būdai ir pan.) buvo saugomi paslaptyje. Matematikos dėsniai, medicina, nors ir labai svarbūs žmonijai, buvo slepiami tūkstantmečiais. Taip pat nuolatos konkuravo mokslas ir religija, kurie negalėjo sugyventi kartu. Ir mes visuomet galvojome, kad būtent mokslas padės mums pasiekti gėrį.

Bet, kaip rašo Baal Sulamas, nuo to momento, kai mokslininkai pradėjo pardavinėti mokslą už pinigus, bet ką priimti į mokinius, jie lyg ir atvėrė duris visiems. Mokslas tapo prieinamas masėms ir kiekvienas galėjo panaudoti jį savo tikslams: vieni praturtėjimui, kiti valdžios, garbės siekimui, treti kariniams tikslams ir t. t.

Ir tada mokslas liovėsi padėjęs žmogui gyventi, atvirkščiai, ėmė jam kenkti. O ar padėjo jis kada nors žmogui gyvenime apskritai? Imkime, pavyzdžiui, biologiją - išrandame nuodus! Netgi medicinoje - kuo daugiau pažįstame žmogaus kūną, tuo labiau mažėja sveikatos. Tai reiškia, kad vystymasis, netgi mokslo, nebūtinai padeda žengti į geresnį gyvenimą.

Iš esmės ši krizė sudaro visumą su kitomis problemomis, kurios iškyla žmonijai užsiimant visų rūšių veikla Žemėje. Tačiau moksle egzistuoja dar viena problema: mes artėjame prie jo pabaigos. Per paskutiniuosius 50 metų pamatėme, kad progreso daugiau nebėra. Priešingai, gilindamiesi į tai, kas iki šiol buvo žinoma, aptinkame, kiek tai yra nepažinta.

Tarkime, labiau atveriame Visatą ir staiga paaiškėja, jog joje suvokiame vos 2-3 proc. matomos struktūros: didelius dujų susitelkimus, įvairius kūnus. Tačiau be šito, ji turi energijos, kurios mes nesuprantame ir nežinome, egzistuoja nykstanti materija, kurios negalime suvokti. Kitaip tariant, kiekvieną kartą mes vis labiau atskleidžiame, kiek mažai orientuojamės šiame pasaulyje.

Ir labiausiai kvantinėje fizikoje atrandame, koks ribotas yra mūsų tikrovės suvokimas. Galiausiai imame suprasti, jog realybę suvokiame tik mūsų jutimo organų viduje, tikriausiai suvokiame ne tai, kas yra už mūsų, nematome tikrovės objektyviai. Visa, kas mums atsiveria, atsiveria mūsų jutimų viduje, t.y. subjektyviai - tiek, kiek galime įsisavinti. Ir netgi tai, ko, kaip mums atrodo, negalime suvokti, taip pat atsiveria mūsų subjektyviuose jutimuose.

Visa tai irgi veda žmoniją prie bejėgiškumo, tuštumos, nusivylimo, jaučiamų šiandien pasaulyje. Anksčiau galėjome kurti programas, pavyzdžiui, valstybines. Kiekviena besivystanti valstybė sudarydavo savo plėtros programas 50, 20, 10, 5 metams, net vieneriems metams, juk kitaip neįmanoma žengti pirmyn. Pavyzdžiui, po 50 metų mums reikės tam tikro kiekio energijos, reiškia, jau dabar būtina statyti jėgaines, kurių eksploatacija prasidės po 10 metų. Arba po 30 metų bus reikalingi tam tikrų sričių specialistai, vadinasi, jau dabar būtina įsteigti jų rengimo vietas, nes laikotarpis mokslininkui parengti - 30 metų. Ir taip toliau.

Šiandien to nėra. Žmogus, baigęs universitetą, šiandien priverstas tuoj pat vis kelti savo profesinį lygį, nes jo veiklos sritis visą laiką vystosi, o tai reikalauja nuolatinio tobulinimosi. Anksčiau žmogus galėjo 20, 30, net 50 metų dirbti su tomis žiniomis, kurias gavo universitete (kartą per kelis metus įsisavinęs keletą naujovių ir tai nebūtinai) ir jų pakako. Šiandien jau nepakanka. Ypač kompiuterių specialistai turi ne tik dirbti, bet ir visą laiką mokytis. Kitaip neįmanoma. Aišku, kad ir tai verčia žmogų jaustis bejėgiu.

O valstybės, kurios anksčiau sudarinėdavo programas 50 metų į priekį (be šito neįmanomas jų vystymasis), šiandien nieko negali padaryti. Šiandien vargiai galima kažką suplanuoti keletui metų, o ir tai reikia keisti. Taigi pasiekiame visiško mūsų pasaulio ir gyvenimo nevaldymo būseną, nors visada manėme, kad galėsime valdyti gyvenimą, pasaulį, visą šio pasaulio veiklą.

Šiandien klausimas „Dėl ko gyvename, kokia mūsų gyvenimo prasmė?“ tampa ne atskiro žmogaus, o visos žmonijos klausimu. Perimdamas jį iš visos žmonijos žmogus jaučia, kad jis yra vienas iš daugelio. Iš vienos pusės, jei kenčia visi, skausmas perpus sumažėja: jei visi, tai ir aš, ką padarysi, kaip nors ištversiu. Kita vertus, visuotinis nusivylimas, apėmęs pasaulį, bejėgiškumas būtent turi priversti mus sugrįžti prie šio amžino klausimo.

Ir tikriausiai galėsime surasti atsakymą. Kaip ir iš kur jį gausime? Ar jis egzistuoja? Gal būt žmogus gyvena ir miršta, ir nėra nieko, kas atsakytų į klausimą dėl jo gyvenimo. Gyvename todėl, kad gyvename... Atsakymą turėtų lemti būtent šios dvi sąlygos: iš vienos pusės, esame nusivylę, kad jo nėra, ir privalome jį rasti. Antra vertus, visa mūsų veikla šiame pasaulyje davė mums tam tikrą gamtos supratimą ir atskleidė, kad visoje gamtoje tik žmogus tikrai vystosi. Jei taip, iš gamtos tyrinėjimų žinome, kad tai, kas vystosi, vystosi dėl tam tikros priežasties. O šią priežastį lemia tikslas, galutinė būsena, kuri iš pat pradžių jame yra. Ir todėl vystomasi.

Kaip atskleidžiame ir kvantinėje fizikoje, ir tyrinėdami genus bei gamtą, iš esmės mūsų vystymasis visuomet kryptingas. Gamtoje jau iš anksto žinoma, kokią būseną turi pasiekti kiekviena kūrinio dalis, ir todėl laipsniškas vystymasis padeda pasiekti pageidaujamą būseną.

Imkime, pavyzdžiui, obuolį. Matome, koks jis rūgštus, kietas ir nepatrauklus, kol auga, ir koks nuostabus ir tinkamas valgyti, kai subręsta. Tas pats atsitinka kiekvienam kūriniui, kiekvienai besivystančiai ląstelei. Kodėl? Todėl, kad anksčiau, dar prieš vystymosi pradžią, į augančias ląsteles, objektus buvo įdėta programa, kurioje yra užbaigtas vaizdas, galutinė būsena - Sumanymas, kurį jie turi pasiekti. Tai matome ir tyrinėjame gamtoje.

Todėl atradimai gali padėti surasti atsakymą gamtoje. Juk besivystydami praeiname labai sunkias būsenas, lyg tas rūgštus obuolys. Gali taip atsitikti, kad galų gale subrendę ir pasiekę visa, kas įmanoma, patirsime priešingą būseną. Tiktai kyla klausimas, ar mūsų vystymasis priverstinis, kai verčia gamta? Netikėtai žmonija ima domėtis moksliniais tyrinėjimais, staiga - išsilavinimu, kultūra ir pan. Vienus traukia valdžia, kitus - prievarta, trečius - turtai. Ir taip mes vystomės jau du tūkstančius metų. Arba kažkokiu būdu mes patys dalyvaujame šiame procese.

Ir tada pasirinkimas yra toks: arba tu sėdi sudėjęs rankas, laukdamas, kol viskas savaime atsiskleis. Gali atsitikti taip, kad jeigu mes patys nedalyvausime šiame procese, nepažinsime jo, tai būsena, kurią patirsime, bus didžiulės kančios. Ir ar ši būsena atves mus į pageidaujamą vystymosi pabaigą, kad galiausiai išvystume, pajaustume gėrį? Arba šio vystymosi paskutinėje stadijoje visgi reikės dalyvauti žmogui, kad ugdydamas protą ir jausmus, jis taptų brandžiu, laisvu, suvokiančiu tikrovę. Juk ne veltui gamta suteikė mums tokius didžiulius troškimus. Turbūt ir mes neišvengiamai, aiškiai turime dalyvauti savo vystymesi. Visa tai dar aptarsime.

Moksliniai tyrinėjimai rodo, jog kiekviena pati mažiausia ląstelė vystosi priežasties -pasekmės grandinės pakopomis. Kitaip tariant, neįmanoma tiesiog pereiti iš tam tikros 1 būsenos į 2 būseną. Besivystanti dalelė - ar tai būtų ląstelė, ar žmogus, ar koks nors kitas objektas - turi atskleisti, jog 1 būsena jau realizuota, netinkama, kad ji privalo pereiti į 2 būseną. Štai šis noras pasiekti 2 būseną, iš esmės, ir pakelia ją į aukštesnį lygį, kur ji pradeda vystytis. Tas pats vyksta ir pereinant iš 2 būsenos į 3 būseną. Taigi vystomasi pakopomis, priežastis ir pasekmė pasireiškia tuo, kad visada dabartinė būsena atsiskleidžia kaip bloga, o kita - kaip geresnė ankstesnės būsenos atžvilgiu.

Panašiai vystėsi ir žmonija Žemėje. Vyksmas nuolatos kažkuo netenkino žmonių - kažkas galėtų būti geriau. Ir tuomet imta pertvarkyti visuomenę, keisti santykius tarp žmonių, tarp tautų, taikant gyvenime įvairias naujoves, kurios buvo technologijos, mokslo, kultūros ir pan. vystymosi vaisius.

Tai reiškia, kad žmogus atlieka nuoseklius veiksmus dėl kylančių jame poreikių, kai jam atsiskleidžia, kad verta žengti kitą žingsnį. Pavyzdžiui, žmogui nusibosta baldai, esantys jo namuose, ir jis nori juos pakeisti. Kitaip sakant, dabartinė jo būsena įvertinama kaip bloga, o egzistuoja kita - geresnė. Tokiu būdu ir vystomasi, t.y. visada palaipsniui, geresnių situacijų link.

Viso vyksmo, gyvų ląstelių augimo analizė verčia mus susimąstyti apie bendrus gamtos dėsnius. Tam tikru laipsniu dar galime tyrinėti negyvąjį, augmeninį, gyvūninį lygmenis. O kalbančiojo (žmogaus) lygmens ir visko, kas, be kūno, su juo susiję (psichologijos, mąstymo būdo, jo tikslų - aukštų vidiniu turiniu dalykų), mes nesuprantame, nežinome ir neturime jokios galimybės atskleisti.

Kai iš pakopos „kalbantysis“ tyrinėju negyvąją gamtą, augmeniją, gyvūniją - nagrinėju tai iš viršaus, grįsdamas protu, pojūčiais, suvokimu, supratimu, mokslinėmis žiniomis, todėl kad išsivysčiau iš lygmens „kalbantysis“.

Kartu sugebu išnagrinėti, suprasti žemesnes už mane būties formas ir galiu jas valdyti. Suprasti - reiškia valdyti. Aš galiu jas tyrinėti, kažkokiu būdu veikti ir įvertinti jų reakciją - studijuoti jas. Juk, iš esmės, viskas, ką tyrinėju, - „juoda dėžė“, kol jos neišstudijavau, nežinau, kas tai yra. Darau kažkokį poveikį ir gaunu tam tikrą reakciją. Darydamas daug poveikių, išgaunu didelį kiekį reakcijų ir iš jų išvedu objekto, kurį tyrinėju, formulę.

Jei tokiu būdu tyrinėju negyvąjį, augalinį ir gyvūninį lygį, galiu jį suprasti, t.y. galų gale išsiaiškinti, kokia yra jo egzistavimo priežastis ir tikslas, atlikus tai nuodugniai, man tampa viskas aišku. Aš tik nemoku tyrinėti savęs - ne savo negyvąjį, augalinį, gyvūninį lygius, o „kalbantįjį“, esantį manyje.

Kyla klausimas: „Galbūt man tai yra nepasiekiama?“. O jeigu taip, reiškia, kad gamtoje nėra išankstinio sumanymo. Juk viskas vystosi nuo negyvojo prie augalinio, prie gyvūninio, prie kalbančiojo, ir turbūt vystymosi procesas gali tęstis ir toliau, vesdamas prie tam tikro rezultato. Bet mes visiškai nematome šio vystymosi priežasties, kadangi mums nežinomas jo galutinis tikslas. Mes nesuprantame, kam visa tai.

Akivaizdu, jog tam, kad ištyrinėtume „kalbantįjį“ lygį, mums reikia pakilti pakopa aukščiau. Ji vadinama dvasine. Beje, nesvarbu, kaip ją pavadinsime, tik tegul būna aukštesnė mūsų atžvilgiu pakopa. Ir jeigu tokia pakopa egzistuoja, tai tikriausiai iš jos aš galiu tyrinėti save. Visgi, ji turėtų egzistuoti. Kodėl?

Šiuolaikinis mokslas nustatė, kad ne tik mes, kaip žmonija, esame vieno organizmo Žemėje dalis, bet ir visi gamtos dėsniai iš esmės susiję, sudaro vieną dėsnį, kuris apima visą pasaulėdarą. O mes esame viduje.

Mes - tai visa, kas egzistuoja: mūsų Visata, Žemės rutulys, kuriame yra negyvasis, augalinis, gyvūninis ir kalbantysis lygiai. Visa tai valdo vienas dėsnis, tik jis mus veikia daugybe savo dalinių dėsnių. Šiuos dėsnius studijuojame fizikoje, biologijoje, medicinoje, psichologijoje - įvairiuose moksluose, kuriuos patys tokiu būdu suskirstėme, nes taip patogiau tyrinėti. Bet iš esmės jie visi turi vieną prigimtį. Tyrinėdami gamtą šiais mokslais, galiausiai atrandame, kad nėra nei fizikos, nei biologijos, nei chemijos, nei medicinos atskirai, visi jie yra sujungti. Jų dėsniai nesiskiria. Tai mes juos taip ištyrėme ir pagaliau supratome, kad visi jie yra tarpusavyje susiję ir paklūsta vienam dėsniui, kuris mus veikia. O mes tarytum jaučiame poveikį į save iš visų pusių. Kadangi esame sudaryti iš negyvojo, augalinio, gyvūninio ir kalbančiojo lygių, mums atrodo, kad tai atskiri poveikiai. Bet mes tik taip jaučiame, nes patys turime savyje daugybę lygių. O dėsnis yra vienas.

Tada kyla kitas klausimas. Kaip mes pažįstame šį vieną dėsnį, kuris veikia visą pasaulėdarą, tobulindamas ją, ypač mus, panašiai kaip bręstantį vaisių, nuo negyvojo lygio prie augalinio, gyvūninio ir kalbančiojo. Kokiu būdu jis atveda mus į būseną, kai visi pradedame kelti klausimą apie gyvenimo prasmę? Iš esmės, tai ta pakopa, kurią pasiekė žmonija.

Kaip jau sakėme, žmogus iš vienos būsenos pereina į kitą tik tada, jei prieš tai buvusioje būsenoje jam buvo blogai. Todėl galbūt dabar, kai jaučiame, kad dabartinė būsena mūsų netenkina ir nėra kur toliau vystytis, klausimas apie gyvenimo prasmę gali atvesti mus prie dar aukštesnės vystymosi pakopos. Reikia tik nebėgti nuo jo, o priešingai, jį išryškinti ir pareikalauti atsakymo.

Iki šiol žmonija tai ir darė, kad „bėgo“ nuo klausimo apie gyvenimo prasmę. Šiandien jau išryškėjo 2 kryptys. Arba kiek įmanydami nuslopiname šį klausimą narkotikais, net savižudybėmis, kurios vyksta visuotinio nusivylimo, krizių fone, ir pan. Arba tikimės surasti vaistų.

Šiandien mums, visai žmonijai, kaip vienam žmogui, kyla šis sudėtingas klausimas „Dėl ko mes gyvename?“. Jei rasime atsakymą, pratęsime savo egzistavimą ir jis bus sėkmingas. Vystysimės pagal gamtos dėsnius, sužinosime, kaip jais naudotis. O jei neatsakysime, tai tiek atskiras žmogus, tiek visa žmonija bus priversta griebtis įvairių priemonių, kad vėl ir vėl užmirštų šį klausimą, o dėl to teks patirti dar sunkesnių smūgių. Todėl dabartinė būsena, kai mums kyla šis klausimas, yra labai ypatinga. Ją galima vertinti kaip būseną, nuo kurios prasidės palankus vystymasis, iškeldamas mus virš negyvojo, augalinio, gyvūninio lygių į aukštesnę pakopą.

O jei užsispirsime ir nepanorėsime atmerkti akių ir surasti atsakymą į šį klausimą, įvyks priešingai. Kai kurie iš mūsų nusileis į gyvūninį arba augalinį, arba į negyvąjį lygį. Kiti pamatys, jog įvairiausiomis priemonėmis slopina save, arba nusižudys. Ir taip kentėsime, kol šis visuotinis dėsnis neprivers atsakyti į klausimą: „Kokia mūsų gyvenimo prasmė?“.