Šiandien pakalbėsime apie Adam Rišon konstrukciją. Girdėjome, kad yra tokia sąvoka - Adam Rišon, apie ją parašyta, apie ją kalbama. Kas yra tas Adam Rišon? Visada kalbame apie kūrinį.

Kas gi tas Adam Rišon?

Ankstesniuose pokalbiuose jau minėjome, kad buvo sukurtas noras gauti, noras mėgautis. Kadangi kūrimo Sumanymas - suteikti malonumą kūriniams, tai trūksta tiktai kūrinio - to, kuris gautų šį gėrį. Ir tas kūrinys vadinamas Adam Rišon (Pirmasis žmogus). Ką reiškia pirmasis? Argi yra antrasis, trečiasis? Ne, tiesiog todėl, kad jis pirmas. O kalbant apie mus, tai kai imame ugdyti šeštąjį pojūtį, įsijungiame į Aukštesnįjį pasaulį, jį pajausdami išvystame, kas yra pasaulėdaroje už mūsų, už penkių jutimo organų ribų, pamažu suvokiame, matome, jaučiame konstrukciją, vadinamą Adam Rišon.

Kaip kabalistai jį atrado? Kokiu būdu mes tai padarysime?

Mes su savo penkiais jutimo organais esame šiame pasaulyje. Jais, kaip jau sakėme, jaučiame tai, kas vadinama šiuo pasauliu. Būtent tai atspindi mūsų penki jutimo organai. Nieko kito jie negali išreikšti.

Naudodami įvairius įrengimus: mikroskopus, teleskopus (ką bepaimtume), mes prie penkių jutimo organų tik pridedame papildomus prietaisus, kurie praplečia jutimo diapazoną materijos viduje arba per atstumą. Kitaip tariant, mes vis geriau galime suprasti, kas yra laikas, judėjimas, vieta, mūsų materija, kurie juntami penkiomis juslėmis. Tačiau jokie mūsų sukurti prietaisai niekad negalės „pagauti“ tai, kas yra už penkių jutimo organų ribų. Juk mes, būdami penkių jutimo organų viduje, net nenumanome, ko mums trūksta. Nežinome, ką galime atrasti.

Jeigu žinočiau, kad dabar savo pasaulyje esu kaip uždarame kambaryje, o už jo, už šio kambario, egzistuoja dar kažkas, tik aš nesugebu to pajausti, tai galbūt kažkaip pasistengčiau. Galbūt sukurčiau kokį nors prietaisą, imčiau treniruotis, ugdyti jautrumą. Bet aš nežinau, kas yra už šio pasaulio ribų. Jeigu ko nors ieškosiu, tai visad tik penkių jutimo organų viduje. Esu uždarytas konstrukcijoje, vadinamoje šiuo pasauliu. Todėl niekad neįmanoma iš jo išeiti, neišsiugdžius papildomą, šeštąjį pojūtį.

Kas tas šeštasis pojūtis? Kaip jis kuriamas? Juk jei jį išsiugdysime, tai suvoksime Adam Rišon konstrukciją, kūrimo Sumanymą ir t. t. Tada atversime tai, ką mums pasakoja kabalistai. Jis (šeštasis pojūtis) sudarytas paprastai. Visa, kas skiria mus nuo aukštesniųjų jėgų, - tai tik mūsų kūnas, tie patys penki jutimo organai. Jeigu be penkių jutimo organų, išlavinsime dar ir šeštąjį pojūtį (šį „tašką širdyje“, kuris prabunda mumyse), tai atsiplėšdami nuo savo kūno, nuo įprasto suvokimo sugebėsime prasiveržti ir pajausti Aukštesnįjį pasaulį.

Taigi, kad pradėčiau jausti, regėti Aukštesnįjį pasaulį, turiu atlikti du veiksmus. Pirma panorti jį pajausti stipriau nei noriu suvokti šį pasaulį penkiais jutimo organais. Ir būti Aukštesniajam pasauliui jautresniu nei šiam pasauliui. Pirmasis veiksmas vadinamas cimcum alef (pirmasis susitraukimas).

Kai žmogus nori praskirti sieną, kuri jį atitveria nuo Aukštesniojo pasaulio, jis tarsi turi atlikti „susitraukimą“ (cimcum). Kas tai yra susitraukimas? Tai reiškia, kad visa, kas aukščiau prigimties, taps brangiausia. O po to žmogus turi dar pasistengti pajausti tai, kas yra už jo.

Ką tai reiškia? Būtina išsiugdyti jautrumą tam, kas yra už penkių jutimo organų ribų. Visas Aukštesnysis, dvasinis, pasaulis sukurtas virš mūsų penkių jutimo organų. Neįmanoma vienu metu teikti pirmenybę ir šio, ir Aukštesniojo pasaulio pojūčiui. Todėl šviesa, apie kurią kalbėjome, toji Aukštesnioji jėga, kuri nusileidžia ir, didindama šį tašką, mus taiso, atlieka du veiksmus. Pirmas veiksmas - šio pasaulio, antras - Aukštesniojo pasaulio atžvilgiu.

Kai žmogus pajaučia Aukštesnįjį pasaulį, jis ima suvokti ypatingą struktūrą. Jis pradeda jausti sielas, drauge susijungusias į vieną sielą, vadinamą Adam Rišon. Kokiu būdu? Jeigu žmogus, kaip sakėme, „išeina iš savęs“, iš savo pasaulio, už savo sienų ir atlieka veiksmus už tų sienų, tai jis pajaučia Aukščiausiąją šviesą. Kur? Kokiame kli? Susiduriame su labai įdomiu reiškiniu - šviesa nejaučiama už kli.

Minėjome, kad Aukščiausioji šviesa sukūrė norą mėgautis, ji yra šio noro viduje ir tik noras ją jaučia. Už noro nieko neįmanoma pajausti. Toks mūsų jautrumas. Noras gali būti nukreiptas į save arba už savęs. Taigi kai žmogus „išeina iš savęs“, jis pradeda jausti Aukštesnįjį pasaulį išoriniame kli. Ką tai reiškia? Jo noras orientuotas į kitas sielas ir jaučia jas. Kitaip tariant, mes niekada neišeiname už kėlim, visada jaučiame jų viduje.

Jeigu viską suvokiu savo penkių jutimo organų viduje, savo dėžės viduje, tai šeštuoju pojūčiu, kurį ugdau, jaučiu taip pat ir Aukštesnįjį pasaulį. Bet šeštuoju pojūčiu, vadinamu siela, jaučiu ir jos viduje. Ir vystau tą sielą kitų sielų atžvilgiu. Iš to išplaukia, kad jei žmogus sugeba išeiti iš savo penkių jutimo organų į šeštąjį, vadinasi, jis gali kažkuo susijungti su kitomis sielomis. Ir jeigu, susijungdamas su kita siela, savo sielos viduje jaučia, kas joje vyksta, - tai ir yra jo Aukštesnysis pasaulis.

Galbūt pasistengsiu paaiškinti kitaip. Mano Aukštesnysis pasaulis - kai pradedu jungtis su visomis likusiomis sielomis. Ir laipsnis, kuriuo jas prie savęs prijungiu, iš esmės yra mano sielos kli, kuriame jaučiu šviesą, Aukštesniosios jėgos pasireiškimą.

Nėra kitos galimybės pajausti Aukščiausiąją šviesą, Aukštesnįjį pasaulį, sielą, amžiną pasaulį, Aukštesniąją jėgą (ką tik įmanoma įsivaizduoti ir įvardyti kažkokiais ne šį pasaulį nusakančiais žodžiais), kaip tik kitų sielų induose (kėlim). Todėl įstatymas „mylėk artimą kaip save“ vadinamas „didžiąja Toros taisykle“. Tai kilnus, pagrindinis įstatymas, padedantis šviesai pasireikšti žmogaus induose. Todėl laidavimas (t. y. sielų susijungimas) yra sąlyga Aukščiausiajai šviesai, Aukštesniajai jėgai atsiskleisti.

Žmogus, kuris „sutraukia“ savo penkis jutimo organus ir vysto norą ne savyje, iš esmės prasiskverbia į kitų sielų indus ir tampa kabalistu. Kabalistas - tas, kuris įgyja visa, kas atsiveria kitose sielose, prie kurių jis prisijungia nepaisydamas savęs, viską joms atiduodamas. Ir tada jis atveria šį bendrą kli, vadinamą Adam Rišon. Kodėl jis vadinamas „rišon“ - pirmuoju? Todėl, kad jis iš tikrųjų pirmas visų kitų sielų atžvilgiu.

Žmogus atveria, kad visi iš esmės sujungti į konstrukciją, kuri vadinasi Adam Rišon, kadangi kiekvienai sielai ji yra prototipas, pirminė struktūra. Ir bet kas, kuris išeina iš savo penkių jutimo organų, pakyla virš jų, virš šio pasaulio, iš esmės atveria tą pačią konstrukciją - Adam Rišon sielą. Jis atveria ją palaipsniui - iš pradžių mažai, paskui daugiau, dar daugiau. Tos Adam Rišon konstrukcijos suvokimo pakopos vadinamos: Nefeš, Ruah, Chaja, Jechida. Ir taip suvokiamas visas kli. O visas Adam Rišon kli, galutinai užpildytas šviesa, kuri viską ištaiso, vadinamas olam Ein Sof (Begalybės pasauliu).

Todėl kabalistai mums pasakoja apie Adomą (žmogų), kuris iš esmės yra didelis indas, didžiulis noras mėgautis. Ir kiekvienas iš mūsų - tik jo dalis. Kiekvienas, kuris tai atveria, suvokia tą pačią bendrą konstrukciją. Kaip galima ją suvokti? Tiktai tuo laipsniu, kuriuo žmogus priskiria save tai konstrukcijai kaip jos neatskiriama dalis, norėdamas būti aktyvia sudėtine dalimi, panašiai kaip kiekviena mūsų ląstelė dirba visam organizmui.

Visi organizmai, visos sistemos (ir aukštesnės, ir žemesnės prigimties) sukurtos taip, kad nė vienas organas, nė viena sausgyslė, kaulas, ląstelė (nesvarbu, kokia kūno dalelė) nedirba sau, o tik tam, kad aptarnautų kitas kūno dalis. O jei ima dirbti sau, tai suryja viską aplink ir žūva pati, nes nebegauna gyvybinių jėgų. Tai vyksta kūnišku lygmeniu, mūsų materijos lygiu.

Dvasiškai visi esame šioje Adam Rišon konstrukcijoje. Galiausiai atskleidžiame, kad Kūrėjas, Aukščiausioji šviesa, sukūrė vienintelę struktūrą. Ji funkcionuoja panašiai kaip žmogaus organizmas, ir jungia savyje visas sudedamąsias dalis. Tačiau mus, esančius tos konstrukcijos viduje, dengia migla. Mes savęs nejaučiame - lyg ir esame viduje, ir nesame, būdami už penkių ekranų. Kitaip tariant, savo suvokimu nesame Adam Rišon konstrukcijoje.

Būtent skirtumas tarp to, kada šios struktūros viduje kiekvienas iš mūsų veikia kitus, gauna iš visų bei visiems atiduoda, ir to, ką dabar jaučiame, kaip veikiame, vadinamas nusileidimu žemiau penkių pasaulių. Taip esame vertinami mes.

Iš tikrųjų, kiekvienas iš mūsų (mes tik to nematome, nepripažįstame, nežinome) - neatskiriama Adam Rišon konstrukcijos dalis, viską atiduoda ir yra Begalybės pasaulyje. Tas pasaulis (turima omenyje Adam Rišon būsena) pripildytas šviesos. Tai - amžinybė, tobulybė. Mes tik suvokiame save kažkokios kitos būsenos, esančiais kitoje vietoje. Todėl mūsų būsena vadinama nesąmoninga būsena arba įsivaizduojamu pasauliu. Tai - tam tikra paslėptis.

O kabalistai, susijungdami su kitomis sielomis pagal principą „mylėk artimą kaip patį save“, pagal laidavimo įstatymą, pradeda jausti Adam Rišon būseną. Ir kai pajaučia tą būseną, kai ji ima po truputį ryškėti, paslėptis palaipsniui išsisklaido it rūkas. Ir tada toji konstrukcija vis labiau ir labiau aiškėja ir galų gale pasiekiamas penkių pakopų atskleidimas. Paslėptį pakeičia atvėrimas.

Kitaip tariant, mes tarsi artėjame prie šios konstrukcijos, „žengdami“ pasaulių, kurie nebeslepia, o atveria mums Adam Rišon struktūrą, pakopomis. Žmogus, perėjęs machsomą, truputį įėjęs į dvasinį pasaulį, jau jaučia Adam Rišon konstrukciją. Kiekvienoje pakopoje jaučiama ta pati struktūra, bet su tam tikru paslėpties laipsniu. Tai vadinama žmogaus pasauliu, jo paslėpties laipsniu, tačiau taip yra visada. Pereiti machsomą arba tam tikru laipsniu susijungti su kitomis sielomis - tai tas pats.

Pajausti Aukštesnįjį pasaulį - tai reiškia kažkokiu būdu, sąmoningai, to norint susijungti su likusiomis sielomis ir tapti neatskiriama ląstele Adam Rišon kūne, suvokus, kad čia egzistuoji. Štai šitai ir atsiveria. Juk mes visi ir esame Adam Rišon konstrukcijoje, visos kabalistinės knygos, viskas, ką atveriame, - tiktai apie tai.

Pasauliai - paslėpties lygiai, nuo kurių priklauso, kiek nuo manęs paslėpta, jog esu bendroje Adam Rišon sieloje. Sielos - tai, ką atveriu visame šiame pasaulyje. Dvasios, angelai, rūmai, dangus, savybių gradacijos, apie kurias kalba kabala, - visa tai jėgos, kurios veikia to tvirto, nekintamo organizmo, vadinamo Adam Rišon, viduje.

Kartą B. Ašlagas pateikė gerą pavyzdį, kaip funkcionuojame šioje struktūroje. Jis pasakė taip: „Visas pasaulis yra atiduodantis, žmonės myli vienas kitą ir vienas kitam atiduoda. Deja, nuo jų tai paslėpta ir jiems atrodo, jog daro vienas kitam nemalonumus“.

B. Ašlagas pasakojo: „Turiu draugą, restorano savininką. Jam atrodo, kad trokšta pinigų. Tai paslėpties laipsnis. Tam, kad praturtėtų, jis tvarko restoraną, gamina nepaprastai skanų maistą, daro reklamą, kviečia žmones ir juos aptarnauja. Už viso to iš esmės slypi jo meilė žmonėms. Vėliau, perėjęs visas pakopas (dvigubą ir paprastą paslėptis, atskleidimą), giliai viduje jis atras, kad ir ankstesnė būsena buvo šimtaprocentinis atidavimas. Tačiau jis turėjo iliuziją, nesąmoningai pats save apgaudinėjo, jog viską darė dėl pinigų arba tam, kad dar ką nors pasiektų“.

Taigi ką šis pavyzdys rodo?

Esame ta pati Adam Rišon konstrukcija. Nėra laiko, atstumo, niekas nesikeičia. Mums reikia tik suderinti savo jautrumą ir pradėti jausti šią vienintelę egzistuojančią būseną. Ir tada galų gale atskleisime, kad apsigauname dėl savo tikrosios būsenos.

Sakėme, kad iš viso yra 5 pasauliai. Kiekvienas jų sudarytas iš 5 didelių pakopų (parcufim). Kiekvienas parcufas dar turi 5 lygmenis (sfirot). Taigi kiekvienas pasaulis sudarytas iš 25 pakopų. Padauginus iš 5 pasaulių (25 x 5 = 125), gaunama 125 atskleidimo pakopos. Jas ir pereina žmogus.

Ką reiškia atskleidimo pakopos? Žmogus „prasivalo“ jautrumą ir tada jam pradeda aiškėti, kur jis iš tikrųjų yra. Panašiai kaip ligonis, palaipsniui atgaunantis sąmonę. Todėl ši mūsų būsena vadinama įsivaizduojamu pasauliu, nes jis yra išgalvotas.

Tarkime, esu dvasinių pasaulių kažkokioje pakopoje, dar mažoje - tik išėjau iš šio pasaulio. Šios pakopos lygis nulemia tai, kad žinau, jog esu susijęs su teisinga struktūra, nors dar jos nesuvokiu. Tai panašu į vaiką, kuriam nepažįstamas didelis pasaulis ir kurį jis labai nori atverti. Jis kažkaip susietas su juo ir žino, kad su kažkuo susitvarkys, kažkas yra pažįstama, o kažkas ne, bijo, dar nepasirengęs.

Todėl šie pasauliai vadinami olamot, iš žodžio alama (paslėptis). Tai reiškia, kad esantis juose jaučia tam tikrą paslėptį ir žino, jog priekyje dar yra ką atverti. O mūsų pasaulis, mūsų būsena, kai nieko nežinome, vadinama tariamuoju pasauliu. Jis yra vaizduotės žaismas ir todėl viskas - iliuzija. Iš esmės, visa, ko mums reikia, - tai pakilti virš savęs, virš savo penkių jutimo organų.

Koks yra ryšis tarp manęs ir kitų sielų?

Man atrodo, jei turiu kažkam atiduoti arba apie kažką pagalvoti, arba su kažkuo susijungti, tai nusižeminsiu, pažeisiu savigarbą. Teks pasidalinti tuo, ką turiu, privalėsiu būti mažesnis už kitus. Penkiais jutimo organais žmogus jaučia ne „tašką širdyje“, o vien savo mažą kli.

„Susitraukimas“ reiškia, kad žmogus, gaudamas visą šio pasaulio gėrį, rūpinasi ne penkiais jutimo organais, o „taško širdyje“ raida. Penkios juslės yra natūralios. Todėl galima duoti joms viską, kas priklauso, bet nesistengti jas pripildyti. Ir jei žmogus rūpinasi „taško širdyje“ ugdymu, tai viskas, ko pareikalaus penki jutimo organai, bus laikoma būtinu jam egzistuoti, kol jis yra kūne.

Ankstesniame pokalbyje kalbėjome, kad turime būti kūne tol, kol šimtu procentų neįsijungsime į visą kli, į visas kitas sielas. Kodėl? Todėl, kad tada bus nereikalingas ir kūniškasis kli. Man nereikės nustatyti, kiek esu susijęs su kokia nors siela už penkių fizinių jutimo organų ribų. Todėl jie išnyks ir aš pajusiu, kad mano kūnas, kuriame dabar save įsivaizduoju, taip pat neegzistuoja. Tada paaiškės, kad ir šie jutimai tariami, tik kol kas to negaliu suprasti.

B. Ašlago labai geras pavyzdys rodo, kad žmogus nesugeba atskirti savo būsenų. Ir mūsų pasaulyje yra toks pavyzdys. B.Ašlagas aprašo būdingą praeities epizodą.

„Žmogus dirba vežiku. Turi savo vežimą, arklį ir užsidirba perveždamas prekes į paskirtą vietą. Jis turi namą, šeimą: žmoną, vaikus ir patenkintas savo gyvenimu. Ko dar trūksta? Jo uždarbio užtenka pragyvenimui. Paprastas žmogus.

Ir staiga atėjo sunkūs laikai, kilo epidemija, viskas klostėsi blogai. Susirgo ir mirė žmona bei vaikai. Krito arklys. Ir žmogus, neištvėręs tų bėdų, taip pat mirė. Jis tarsi stoja prieš Aukščiausiąjį teismą, ir ten sprendžiama, ką daryti su tuo žmogumi, su ta siela. Jis buvo geras, normalus žmogus, niekam nekenkė ir darė, priklausomai nuo gyvenimo tėkmės. Tai ką gi galima jam duoti? Juk duoti galima pagal žmogaus norus. Ko jis norėtų? Jis norėtų turėti savo namą, žmoną, vaikus, arklį su vežimu, savo paprastą darbą ir kad viskas būtų gerai“.

Tiesą sakant, tai gyvenimiškas pavyzdys: juk kodėl būsimajame pasaulyje turėtų būti duodama daugiau negu nori žmogus?

„Ir žmogus tai gauna. Jam duoda tą pačią iliuziją: jis yra savo name su žmona ir vaikais, turi arklį, vežimą ir darbą. Viskas puiku, ir jis patenkintas."

Dabar kyla klausimas: kaip jis galės atskirti, ar tai vaizduotės žaismas, ar jis yra mūsų pasaulyje su žmona, vaikais, arkliu ir vežimu? Ar yra kokių nors galimybių atskirti vieną nuo kito? Kaip galima atskirti iliuziją, įsivaizduojamą pasaulį nuo realybės? Mes tokios galimybės neturime.

Todėl atsiradus Aukštesniojo pasaulio pojūčiui, mes, kildami pakopomis, palaipsniui jį atverdami, suprantame, kad dalis to, ką toliau atskleisime, dar paslėpta. Atitinkamai pajaučiame, koks iliuzinis yra mūsų pasaulis.

Kitaip tariant, aš kylu 125 atvėrimo pakopomis. O apačioje yra materialus, fizinis pasaulis. Kaip bepakilčiau, vis tik kiekvienoje pakopoje man kol kas reikalingas mano kūnas. Juk, kaip minėjome ankstesniuose pokalbiuose, kūnas yra pagrindas laisvai pasirenkant kitą pakopą, užmezgant ryšius su sielomis. Ir kiekvienoje pakopoje vis daugiau susisieju su sielomis. Turiu pradėti savo nuline pakopa, todėl aš vis dar privalau būti kūne, vėl ir vėl persikūnyti.

Taigi pereidamas nuo pakopos prie pakopos (iš viso 125 pakopos) matau šį pasaulį vis labiau iliuzinį. Pakilęs viena pakopa, matau pasaulį nuo vienos pakopos, pakilęs dviem pakopomis - nuo dviejų. Iš esmės tais pačiais kėlim imu tolti ir žiūriu į tai, ką regiu čia, kaip į vaizduotės žaismą.

Suprantu tai kaip būtinybę, jaučiu, kiek svarbus šis vaizdas. Tokiu pavidalu iškilęs priešais mane, jis iš esmės padeda teisingai suvokti dvasinę pakopą. Todėl taip būtinas šis pasaulis, toji tikrovė, kurioje dabar esame, įsivaizduodami save kūne, milžiniškame pasaulyje, šioje Visatoje ir t. t.

Tačiau retkarčiais verta prisiminti, kad šio pasaulio atžvilgiu esame kaip tas vežėjas, o kitų žmonių atžvilgiu - kaip restorano savininkas, kuris mano, kad įgyja pinigus, garbę ir visus šio pasaulio malonumus. Bet galiausiai paaiškėja, jog tai iliuzija, kurią jis tiesiog išgyvena. Aukštesnė jėga verčia jį taip funkcionuoti Adam Rišon konstrukcijoje.

Adam Rišon konstrukcija nėra vientisa. Kaip ir žmogaus kūne, joje yra dalys, išdėstytos aukščiau ir žemiau, atliekančios labiau esmines funkcijas ir atsakingos už mažiau svarbius procesus. Todėl kiekvienas žmogus patiria atvėrimo būsenas vis kitaip. Bet principas lieka tas pats: remiantis penkiais jutimo organais nuolat ugdyti šeštąjį pojūtį, formuoti santykį su kitomis sielomis, bet savaip.

Todėl parašyta: „Nėra dienos panašios į praėjusią“, „Nėra akimirkos panašios į kitą“, ir bet kurio žmogaus siela bei jo kelias nepanašus į kito. Todėl kabalistai tikrose knygose neaprašo vaizdų, kuriuos regi, o pasakoja apie kėlim ištaisymus, kuriuos turime atlikti, kad pasiektume tą patį pasaulį, tą pačią pakopą, būseną, kad juos išvystume. Baal Sulamas sako apie tai: „O viską, kas atsivers, išvysite jūs ir niekas kitas“.

Tai reiškia, kad mes negalime pasidalyti tuo vaizdu. Galime tik kalbėti apie jo pagrindines, sudedamąsias dalis, t. y. koks turi būti noras, siekis pamatyti Aukštesnįjį pasaulį. Taigi kas atsivers? Kiekvienas atskleis tai asmeniškai. Panašiai kaip vienas sako kitam: „Paragauk, tai saldu, skanu!“. Kadangi jis taip sako ir mes turime daugmaž panašius jutimo organus, tai, žinoma, jei aš paragausiu, man pasirodys skanu. Bet mes negalime palyginti tai, ką jaučiame noro viduje.

Tas pats ir dvasiniame pasaulyje. Visa šviesa atsiskleidžia konkretaus kli viduje ir todėl neįmanoma perteikti pojūčių be to, kas atsiveria noro viduje. Kiekvieno noro vidinis įspūdis yra asmeninis, ir mes vienas su kitu niekad negalėsime to palyginti.

Kas yra Kūrėjas šiame dvasinio pasaulio paveiksle?

Aš nežinau. Mes kalbame apie žmogų, atveriantį pasaulį. Niekad negirdėjau, kad iš viršaus pro debesis nusileido kažkoks žmogus arba išsitiesė kažkieno didžiulė ranka ir įteikė mums šventą raštą. Ne tokia suvokimo eiga. Tai, kas vaizduojama paveiksluose, klaidinga. „Nekurk stabo!“ Visiškai neteisinga suprasti dvasinį pasaulį kaip Kūrėjo, Aukštesniosios jėgos pasireiškimą kažkokiu vaizdu. Manau, kad žmones, kurie taip suvokia, reikia gydyti.

Mes tokių dalykų nematėme ir mums uždrausta į tai tikėti. „Teisėjas neturi nieko daugiau nei mato jo akys“ - tokia taisyklė. Bet kaip tada matome, jaučiame antgamtinius reiškinius? Reikalas tas, kad jie nėra antgamtiniai. Tai vis ta pati gamta. Nėra jokio antgamčio, o yra materiali ir dvasinė prigimtis. Galima ją suskirstyti į dvi dalis. Prie mūsų prigimties, natūralaus šio pasaulio jautimo, galima pridėti patirtį, ištyrimą, kur mes esame. Bet galiausiai atskleidžiame tą pasaulį, tikrovę, kurią jaučiame, nes mes taip sukurti ir viską atskleidžiame pagal norą.

Visa mūsų materija - vien noras. Atomai nori išlaikyti savo padėtį, augalai nori plėstis. Gyvūnų noras didesnis, dėl jo atsiranda poreikis judėti, keisti vietą. Dar didesnį norą turi žmogus, jis patiria įvairaus dydžio ir pobūdžio norus.

Tai reiškia, kad viskas priklauso nuo noro, kuris yra kūrinio medžiaga. Todėl jėga, esanti materijoje, nulemia iš esmės tos materijos formą. Jeigu turėtume galimybę suteikti papildomos noro jėgos, sakykim, pieštukui, tai tas pieštukas taptų augalu. Pridėję augalui noro jėgos, paverstume jį gyvūnu. Dar papildoma jėga paverstų gyvūną žmogumi.

Iš esmės žmonės mano, kad tokia raida galima, toks mąstymas atitinka Darvino teoriją. Bet mes žinome, kad tai neįmanoma, nes negali būti, jog jau sukurtame objekte, kuris pasiekė jam nustatytą būseną, išsivystytų noras, didesnis nei jam yra paskirta.

Didėja jau esantis objekto noras, kuris atsiskleidžia, bet jis nėra papildomas, o būtent atsiskleidžiantis. Tai panašu į žmogaus sėklą, kurioje yra viskas, ko reikia, kad išsivystytų suaugęs žmogus: visi norai, visi veiksmai - visa, kas turi jame pasireikšti. Bet viskas yra viduje.

Ir neįmanoma, kad iš vieno lygmens noro kiltų iš esmės kito lygmens noras. Todėl negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogiškasis lygmenys yra nustatyti ir negali keistis. Bet, kaip sako Ari knygoje „Gyvybės medis“ ir Baal Sulamas „Mokymo apie dešimt sfirot“ 3 dalyje, tarp jų egzistuoja dar ir tarpiniai lygmenys: koralai (tarp negyvojo ir augalinio), Talmude aprašytas „kėlėv sade“ (tarp augalinio ir gyvūninio), beždžionė (tarp gyvūninio ir žmogiškojo).

Tie lygmenys taip pat nekintantys, tik jie yra tarp pagrindinių. Bet viskas susisteminta. Imkime bet kokį gyvūninio lygmens sutvėrimą - visi priklauso savo rūšiai ir kiekvienas užima savo vietą: nuo kažkokios mažytės skruzdėlės, varlės, liūto ir t. t. iki beždžionės. Beždžionė savo ruožtu yra riba tarp gyvūno ir žmogaus, bet ji negali keistis. Neįmanoma, kad ji pakiltų aukštyn ar nusileistų žemyn, o gali būti tik savo lygmens. Galima įvairiais būdais treniruojant bet kokį gyvūną papildyti naujais įpročiais, bet kito lygmens noro šituo neišlavinsime.

Todėl nereikia painioti. Mes visada turime reikalą su išoriniais faktoriais, su tuo, kas jau yra gamtoje ir negali keistis. Esti įvairios mutacijos, įvairios išorinės formos, bet niekada negalime pakeisti noro, nes egzistuoja noras, kurio viduje nužymėtos savybės, o jų viduje jau nustatyti išoriniai materijos parametrai, jos formos. Kabalos moksle tai vadinama materija ir forma, įvilkta į materiją. Apie abstrakčią formą ir esmę mes nekalbame.

Taigi viską nulemia noras. Jau kalbėjome, taip pat skaitėme „Kabalos mokslo įvade“, jog visa kūrinija nuo pradžios iki pabaigos turi viską, ką tik galima įsivaizduoti, išskyrus šviesą! Ką tu paklausei? „Kas tai Kūrėjas?“. Aukščiausioji šviesa - taip mes paprastai apie Jį sakome. Kas tai? Be kūrinio materijos (noro), visa kita vadinama Jėga, kuri aukščiau už norą ir kuri jį nustato. Ją mes vadiname Kūrėju.

Kitaip tariant, egzistuoja kažkokia Aukštesnioji jėga, sakykim, laukas. Kodėl ji Aukštesnioji? Iš jos išeina noras, ji yra pirminė. Todėl ją vadiname Kūrėju. Kaip apie tai sužinome? Tai mums perduoda ne SMS žinutės, ne knygos ar dar kažkas, o kabalistai, išsiugdę tą norą. Juk žmogus sugeba išsiugdyti norą. Jis yra kalbančiojo lygmens, o kategorijoje „kalbantysis“ žmonės, visa žmonija turi daug įvairių norų lygių.

Paprastai aiškiname tai kaip piramidę: didžiulis žmonių kiekis su įprastais norais ir labai mažas su kilniais, ypatingais norais. Bet negalima pakeisti konkretaus žmogaus noro. Kiekvienas privalo vystytis pagal savo norą ir jį taisyti. Tik tiek! To pakanka, kad jis įsijungtų į Adam Rišon, kuriame kiekvienas savo lygyje turi ištaisyti santykį su likusiais norais.

Jei priklausau kuriai nors Adam Rišon daliai (iš viso jų yra penkios: keter, chochma, bina, zeir anpin, malchut), tai savo vietoje turiu sutvarkyti ryšius su visomis likusiomis Adam Rišon dalimis. Panašiai kaip sveika ląstelė žmogaus kūne, turiu būti neatskiriama, teisingai veikianti organizmo dalelė, aprūpindama visus tuo, ko jiems reikia.

Iš akies nereikalaujama daugiau, o tik kad reaguotų į šviesos bangas ir perduotų vidun. Negalima užkrauti ne jai skirto darbo. Kiekvienas iš mūsų turi būti ištaisytas savo srityje. Ir tada visas organizmas mėgaujasi ir kiekvienas iš mūsų mėgaujasi viso Adam Rišon organizmo sveikata, kuriame visiškai atsiskleidžia Aukščiausioji šviesa.

Tačiau nereikia keisti kito žmogaus noro. Todėl ir šiame pasaulyje, kaip jau sakėme ankstesniuose pokalbiuose, reikia pasyviai platinti žinias. Kiekvienam būtina parodyti savitaisos, sielos atskleidimo galimybę, auklėti individą ir apskritai visuomenę galima, tik rodant tinkamą pavyzdį.

Kiek žmogus pajėgia suvokti - suvoks, o kiek negali - reikia rodyti jam pavyzdį, ir ne vieną kartą, bet neversti jo. Todėl kabalos mokslo auklėjimas visiškai priešingas tradiciniam.

Draudžiama kažką sakyti žmogui, pradedančiam savo dvasinę raidą. Būtina kryptingai, įvairiais pavyzdžiais parodyti, kad jis pats laisvai turi pasirinkti vystymosi pirmumą. Juk noro pakeisti negalime, pats žmogus turi pasirinkti, kaip ugdys šį norą. Verste jo niekada nepriversi, nes pasirinkimas turi kilti iš vidaus.

Egzistuoja noras ir jo panaudojimo pasirinkimas, beje, pasirinkti turi pats žmogus. Iš išorės, išskyrus pavyzdį, jis negali nieko perimti. Todėl sakome, kad yra žmogus, kuris vystosi, ir aplinka. Ir priklausomai nuo to, kaip naudojamasi aplinka, keičiasi noro taikymas. Bet noras ir savybės priklauso žmogui nuo gimimo. O aplinką jis panaudoja tam, kad sužinotų, kaip teisingiau šias savybes lavinti.

Kodėl Aukštesnysis pasaulis neatsiveria žmogui, kol jis nori ir materialių malonumų, ir Aukštesniojo pasaulio?

Ne, aš taip nesakiau. Parašyta: „Kuo labiau išvystytas žmogus, tuo labiau išvystytas jo egoizmas“, taip pat, kad „nuo Šventyklos sugriovimo tikrą sueities skonį teturi tik aukštosios sielos, tobuli teisuoliai“. Taigi tai netiesa. Priešingai, mūsų pasaulis netampa menkas tiems, kurie kyla pakopomis. Juk žmogus turi laisvai pasirinkti Aukštesniuosius pasaulius, tuo pačiu metu būdamas ir savo kūne.

Kaip jau kalbėjome, kildamas pakopomis žmogus turi visą laiką remtis ir savo kūnu. Ankstesniame pokalbyje skaitėme straipsnį apie tai, iki kada žmogus turi persikūnyti, t. y. įgyti išorinę, kūno formą. Tai tęsiasi iki tol, kol jis neužbaigia visų pakopų ir neįsijungia į Galutinį išsitaisymą. Kodėl? Ką reiškia „išorinė forma“?

Tai ne materialus kūnas. Turima galvoje 5 jutimo organai su visa daugybe malonumų, kuriuos jie gali jausti, o juos panaudodamas žmogus taip pat gali kilti. Kiekvieną kartą tai keičiasi, priklausomai nuo jo pakopos. Todėl negalima sakyti, kad žmogui, pakilusiam į pačią mažiausią dvasinę pakopą, šis pasaulis tampa nepatrauklus ir nieko nevertas. Priešingai!

Parašyta, kad „Zohar“ knygos autorius Šimonas bar Jochajus, būdamas paskutinėje prieš Galutinį išsitaisymą pakopoje, pasijuto esantis „Šimonu iš turgaus“. Būtina suprasti, ką jam reiškia „Šimonas iš turgaus“. Tai ne arbūzų pardavėjas prie turgaus prekystalio, kuriuo jis pasijuto, bet visa ta našta, sunkumas, egzistavę laisvai pasirenkant Galutinio išsitaisymo pakopą. Ir tai - perėjus visas pakopas, jau būnant Acilut pasaulio GAR lygmenyje!

Todėl jam „Šimonas iš turgaus“ - ne tas Šimonas, kurį mes galime įsivaizduoti. Ir ne veltui B. Ašlagas parašė tą straipsnį „Kaip daugiau nepersikūnyti?“ apie tai, iki kokios pakopos turi pakilti žmogus, kad daugiau nepersikūnytų. Mūsų būvimas kūne turi labai gilią prasmę. Todėl draudžiama ignoruoti jo poreikius.

Teisingas ryšys, pasaulio, kuriame yra žmogus, ir dvasingumo, kurį jis atskleidžia, suderinimas ir nulemia jo elgesį. Todėl niekas negali spręsti apie kitą pagal išvaizdą, nes nežino jo vidinio pasaulio ir to, kas šiuo metu jam atsiveria.

Pavyzdžiui, jei galėtum pamatyti Šimoną bar Jochajų tą akimirką, kada jis pajuto norą „Šimonas iš turgaus“! Ir jei tą pačią akimirką pradėtum jį realizuoti, argi tu bėgtum į turgų pardavinėti arbūzus? Kitaip tariant, tuo momentu tu matytum jame greta dvasinės pakopos, kuri jam atsiveria, tiktai jos išorinį pasireiškimą. Aplinkiniai pastebėtų tik jo išorinį vaizdą.

Šie dalykai dar tolimi mums. Pamažu priartėsime prie jų supratimo. Tuo baigsiu, o kitą kartą, manau, galėsime pereiti prie trijų būsenų (alef, bėt, gimel) ir studijuoti visą mūsų istoriją, ir dvasinę, ir materialiąją, kaip tai atsiskleidžia gavėjui - kabalistui, kuris suvokia pasaulėdarą.