Arosa (Šveicarija), 2006 m. sausio 20 d.

Laba diena, aš - Michaelis Laitmanas.

Kai buvau maždaug jūsų amžiaus, man labai rūpėjo klausimas apie mūsų gyvenimo prasmę. Dėl šios priežasties pasirinkau studijuoti medicininę ir biologinę kibernetiką, manydamas, jog būtent šis mokslas padės sužinoti, kodėl mes gyvename, kokia gyvenimo paslaptis.

Kuo daugiau mokiausi, tuo aiškiau mačiau, kad mokslinė medžiaga aiškina viską, išskyrus tai, koks mūsų gyvenimo tikslas, dėl ko gyvename. Kita vertus, aš sužinojau, kaip funkcionuoja gyva ląstelė, kokie jos veiklos mechanizmai. Pamačiau visų jos dalių sąveikos harmoniją, kokia įmantri į ją įdiegta programa, kurios mes kol kas nesuvokiame. Iš to supratau, kad egzistuoja kai kas daugiau - juk turi būti kažkoks tikslas.

Taigi mes tyrinėjame gyvą organizmą, bet nežinome, dėl ko jis gyvena. Aš tyrinėjau pagal savo specialybę, taip pat gavau filosofijos daktaro laipsnį ontologijos (būties teorijos) srityje.

Šiandien mes, žmonės, suprantame, kad jei savo pakopoje pasieksime tokią pačią harmoniją, kokia būdinga gyvam organizmui, suprasime, kodėl gyvename. Egzistuoti taip, kaip mus įpareigoja gamta, - iš esmės ir yra mūsų tikslas.

Mes matome, jog visi gamtos lygmenys - negyvasis, augalinis, gyvūninis - viskas valdoma griežtų dėsnių. Visos mūsų kūno sistemos irgi paklūsta dėsniams, kurių mes nepajėgūs pažeisti. Gyvas kūnas nuolat stengiasi išlaikyti pusiausvyrą su savo aplinka. Netekęs pusiausvyros jis suserga ir netgi miršta. Tačiau žmogus neišlaiko pusiausvyros su gamta.

Juk visa mus supanti gamta altruistiška, ji skirta tęsti gyvenimą, teikti gyvybę. Jai būdingi tam tikri dėsniai, stebime labai griežtas normas ir ribojimus, bet jie išplaukia iš to, kad tik keletui priešingų jėgų darniai veikiant įmanomas vystymasis. Šioms jėgoms harmoningai susivienijus pratęsti aukštesnio lygmens gyvenimą, gyvenimas iš tikrųjų aprūpinamas dviem priešingomis jėgomis, kurios turi nuostabią tąsą aukštesniajame lygmenyje.

Deja, žmogaus lygmeniu mūsų veiksmams nebūdinga palaikyti gerus tarpusavio santykius, harmoniją ir gyvenimo tąsą. Mes iškreipiame net natūralius savo kūno norus, tuo skirdamiesi nuo gyvūnų. Kiekvienas gyvūninio lygmens gyvas organizmas iš gamtos ima tik tiek, kiek reikia jam išgyventi. Nė vienas gyvūnas nepersivalgys, jis apsiriboja tuo, kas užtikrina jo egzistavimą. Vien tik žmogus nejaučia saiko, neribotai tenkindamas maisto, sekso, šeimos - visus kūno poreikius.

Be to, turime žmogiškuosius norus - turtų, šlovės, žinių. Jais naudojamės jau visiškai nepamatuotai ir neteisingai.

Be kita ko, mūsų norai nuolat vystosi. Kitaip negu gyvūnai, savo norais žmonės vienas į kitą visiškai nepanašūs. Vadinasi, visoje gamtoje būtent žmogus (kad ir kaip pralenkia kitus) dar nebaigė vystytis. Dar viskas supainiota ir nesubalansuota.

Taigi kur einame? Ko iš mūsų nori gamta?

Tyrinėdami negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmenų atstovus matome, kad jie išlaiko pusiausvyrą tarpusavyje ir su juos supančia gamta. Jeigu šį dėsnį išplėsime žmonėms, tikriausiai ir jie privalo būti vienas su kitu susiję, panašiai kaip gyvo kūno ląstelės. Nors kiekviena ląstelė egoistiška, visos ląstelės atsisako savo nepriklausomybės ir susivienija bendram, aukštesnio lygio kūno gyvenimui (jo egzistavimas užtikrins atskirų jo dalių egzistavimą). Kiekviena ląstelė suvartoja tiek, kiek reikia jos gyvenimui, o visa kita naudoja kūnui tarnauti. Toks gyvo organizmo dėsnis.

Vadinasi, ir žmonių visuomenė turi vadovautis tokiu dėsniu. Kol to nepasieksime, dėl disbalanso su gamta teks patirti smūgius. Būtent tokią situaciją ir turime šiandien.

Kaip jau minėjome, mūsų norai nuolat didėja ir šio proceso neįmanoma sustabdyti. Todėl mūsų laukia vis didesnis disbalansas. Karta iš kartos tampame vis labiau egoistiški ir vis labiau priešingi gamtai. Ekologinės nelaimės, taip pat ir žmonių savižudybės, narkomanija, teroras ir visa kita - tik šio disbalanso požymiai. Beje, procesas tęsis ir stiprės, kol suprasime, jog neturime išeities, ir pradėsime ieškoti to vyksmo priežasties.

Bet ar tai įvyks iki branduolinio karo, ekologinių kataklizmų arba kitų naikinimo būdų, kuriuos patys sukeliame?

Iš esmės gamta vysto žmogų pagal jo žmogišką pakopą. Jei vystymasis apsiribotų gyvūniniu lygmeniu, viskas paklustų dėsniams ir instinktams. Bet mūsų norai laisvi (tuo ir ypatingi žmonės), todėl privalome laisvai, t. y. sąmoningai imti veikti, kad suprastume, kur slypi priežastis, ir patys išspręstume problemą.

Gamta negali pateikti sprendimo. Tačiau vis tik gamta mus gausiai apdovanojo, užtikrinusi būdą jį atrasti. Kiekvienoje žmonijos kartoje yra pastovus procentas žmonių, kurie siekia taikos žemėje. Tai tikslingai per genus įdiegta į žmogaus prigimtį, kad jis atgautų pusiausvyrą su visa gamta. Kiekviena karta turi iki dešimt procentų altruistų. Jeigu pastarieji perpras visą sistemą, kurios dalis mes esame, jeigu jie supras, kad būtina susivienyti, tuo parodydami pavyzdį kitiems žmonėms, mums pavyks pasiekti pusiausvyrą anksčiau nei ateis baisios nelaimės.

Taigi turime kuo remtis. Trūksta tik bendros užduoties - visų altruistinių jėgų, kurios sudaro tokią žymią pasaulio gyventojų dalį, susivienijimo. Moksliniai tyrimai rodo, jog altruistų dalis yra visose tautose, visose rasėse. Ji nepriklauso nuo lyties, amžiaus ar tėvų potraukių, ją sąlygoja žmoguje esantis altruistinis genas. Altruistų dalis visuomenėje nei didėja, nei mažėja, per visą žmonijos istoriją ji išlieka nekintanti visose kartose.

Todėl mūsų tikslas - pasiekti, kad visos šios jėgos susivienytų. Tada mes įgysime labai didelį potencialą, juk dešimt procentų žmonijos - milžiniška galia.

Galima sakyti, jog aktyvieji altruistai taip pat sudaro dešimtąją dalį. Likusieji to paties siekia pasyviau. Tačiau jeigu susivienytų bent tas vienas žmonijos procentas, jeigu šie žmonės suprastų mūsų užduotį ir žinią, kurią mes nešame pasauliui, jeigu jie suprastų, kad mes gelbstime pasaulį - tai paveiktų visus likusius altruistus ir tada galėtume pradėti vienyti visą žmoniją.

Kalbant apie visą žmoniją reikia pasakyti, kad, be dešimties procentų altruistų, gamta mums parengė dar kelis esminius faktorius, kuriais galime remtis. Nors mūsų auklėjimas ir kultūra iš prigimties egoistiški, tačiau jų pagrindas - altruistiniai principai. Mokyklose niekas nemoko „joti ant kitų“. Priešingai, yra sakoma: „Būk geras, nusileisk, būk visiems draugiškas“. Beje, šie principai diegiami egoistinėje visuomenėje. Be altruistinių tendencijų egoizmo viduje negali tęstis gyvenimas.

Be to, nė vienas žmogus, netgi pats didžiausias egoistas, nesididžiuos egoizmu. Atvirkščiai, jis didžiuosis tuo, kad prisideda ir kažką duoda. Todėl, suvieniję altruistines pasaulio jėgas, galėsime kreiptis į masinės informacijos priemones, į vyriausybes (iš esmės į dideles egoistines organizacijas), kad padėtų tęsti darbą tarp egoistų.

Bet vis dėlto, kaip mums įtikinti 90 proc. egoistų, kurie iš prigimties nėra linkę nusileisti ir nejaučia vienas kitam prisirišimo? Dešimčiai procentų altruistų pakanka tik paaiškinti, kad atėjo laikas susivienyti. Jie iš prigimties tam pasirengę, todėl su jais yra lengva. Tačiau egoistams negalime pasiūlyti susivienyti, visko atsisakyti ir gyventi dėl artimo. O juk būtent tai ir skelbia egzistavimo viename gyvame kūne dėsnis, kurio mes turime laikytis.

Tačiau ir devyniasdešimčiai procentų egoistų gamta parengė galimybę tapti altruistais. Juk iš esmės žmogus ieško ne pinigų, ne valdžios, jis ieško visuomenės pripažinimo. Kiekvienas iš mūsų nori nenori iš prigimties siekia išsikovoti visuomenės pagarbą. Tai geriausias stimulas žmogiškajam „Aš“ pajausti savąjį reikšmingumą.

Ir todėl mes turime pakelti visos žmonių visuomenės altruistinių veiksmų vertę. Vardan žmonijos išgelbėjimo persitvarkys visos masinės informacijos priemonės. Laikraščiai, radijas, naujienų laidos sieks parodyti tik viena: kuris labiau altruistiškas, labiau ir gerbiamas. Apie tokį žmogų kalbės, jis bus žinomas.

Trumpai tariant, aplinka turi perteikti žmogui vieną jausmą: „Mes tave vertiname ne pagal jėgą, grožį, žinias, pinigus, neskiriame dėmesio jokiems tavo poelgiams, mums svarbu tik viena: ar padarei altruistinį veiksmą žmonijos labui?“. Žmogus vakare grįžta namo ir vaikai į jį žiūri vertindami: ar tėtis atitinka tą standartą, kurį jiems diegė mokykloje arba kitoje mokymo įstaigoje. Galiausiai žmogui nėra kur dingti. Juk aplinkiniai jį vertina tik pagal įnašą į visuomenę.

Mums iš prigimties visuomenės nuomonė turi lemiamą reikšmę, todėl galime keisti visuotinai priimtas vertybes taip, kad visi žmonės pradėtų siekti altruistinių veiksmų. Mūsų prigimtis sukūrė tam prielaidų. Žmogiškoji biologija, psichologija - viskas tam parengta. Šiandien neverta laukti kol sustiprės įvairūs faktoriai, kurie per dideles kančias vis tiek privers ieškoti to paties sprendimo. Altruistai turi įsisąmoninti, kad privalo suprasti kūrinijos esmę ir pasaulio tobulinimo metodiką, kurią įteikia mums gamta. Reikia imtis altruistinių jėgų susivienijimo ir pasaulio tobulinimo darbo.

Tikiuosi, kad jūs esate šio proceso avangardas.

Prašom užduoti klausimus šia tema ir ne.

Klausimas (Eiran, Pietų Afrika): Kaip iš pagrindų pakeisti žmogaus sielą turint šiandieninius lyderius ir viską išsaugojant?

Mes net nežinome, kiek tai, kas šiandien vyksta, yra baisu. Juk tvarką nustato mechanizmai, kurie darko žmoniją. Vyriausybės ir politikai kartu su finansiniais vertelgomis ir bankais valdo pasaulį ir, aišku, reguliuoja jį pagal savo egoistinius interesus. Pavyzdys - ta pati ekologija, kurią visi laiko pačia didžiausia bėda. Yra galimybė pereiti prie alternatyvaus kuro, bet tai nepatogu tiems, kurių rankose pinigai ir valdžia. Galima vardyti ir toliau: teroras, narkomanija ir kt.

Kiekviena sfera - milžiniška sistema, kažkam duodanti pelną ir pragyvenimo šaltinį. Beje, tai būdinga ne tik išskirtiniams mechanizmams, bet ir iš pažiūros humaniškoms ir labdaringoms sistemoms, kaip, pavyzdžiui, sveikatos apsaugai. Dar nesuprantame, kad ji veikia tik pasipelnymo, o ne gyventojų sveikatos tikslais. Iš esmės, taip funkcionuoja visos organizacijos, kurias žmogus, remdamasis savo ego, suformavo visuomenėje.

Tačiau kartoju: gamta sukūrė reikiamas prielaidas, turime patikimus kelius, kuriais galima eiti ir veikti.

Niekas pasaulyje nesakys, kad jis yra altruizmo priešas. Niekas neprisipažins, kad jis egoistas ir teikia pasauliui blogį, jau nekalbant apie vyriausybes, dideles kompanijas ar altruistines organizacijas.

Ir jei susitelksime suprasdami, dėl ko veikiame, galėsime priversti net vyriausybes dirbti kartu su mumis. Todėl, kad kiekviena vyriausybė ir bet kuri organizacija, nepritarianti kvietimui veikti žmonijos labui, sustabdyti visiems akivaizdžią ir gąsdinančią bendrą krizę, atsiduria ne labai geroje pozicijoje. Vyriausybės privalo kažkaip reaguoti. Tai pirma.

Be to, jeigu mes suvienytume gretas, savo noru ir mintimi veikdami visą žmoniją, galėtume pakeisti jos nuomonę. Yra žinoma ir tyrimais patikrinta, jog jeigu kokia nors žmonių grupė veikia kartu ir ima keistis jos noras, jėga, mintis - iškart daroma įtaka visai žmonijai.

Mūsų protas, mintys - didžiausia jėga pasaulyje. Svarbu sukoncentruoti (bet tai ne meditacija, nežinau, kaip tiksliai pavadinti) savo minties jėgą bendram tikslui, suvienyti sąmoningus žmones, kurie supranta žmonijos visuomenės pagrindus, krizės priežastį, galimą sprendimą. Reikia, kad jie suvoktų, jog sprendimas - pusiausvyra su gamta, suvoktų kaip ją galima pasiekti, suprastų, kad tai - jų pareiga ir todėl jie gimė altruistais (šioje srityje dar daug ko reikia išmokti). Toks jų supratimas drauge su juos jungiančia mintimi iš esmės paveiktų visą likusią žmoniją.

Be to, mes dar nekalbėjome apie aiškinamąją medžiagą ir apie tai, kad jei turi gerą altruistinį išsilavinimą, gali kreiptis į radiją, televiziją, spaudą. Aš įsitikinęs, jog niekas neatsisakys padėti, tiesiog neturės argumentų tau atsakyti. Kiekvienas didžiuojasi savo dalyvavimu altruistinėje veikloje.

Matau, kad nesėkmės šiame etape susijusios su tuo, jog nesame susivieniję ir trūksta supratimo, jog turime paskatinti pasaulį tobulėti. Jei metus klausytumėte tokių paskaitų, kaip ši, jūsų įsisąmoninimas pagerėtų, įgytumėte stiprų ginklą, su kuriuo galėtumėte ateiti, pasakyti, įtikinti, daryti įtaką visam pasauliui.

Manau, kad sėkmė priklauso ne nuo likusių egoistų, o tik nuo mūsų. Jei susivienysime, suprasdami tikslą, dėl ko tai darome, mums pasiseks. Nes visi kiti - masės, neturinčios krypties.

Bet kol kas ir mes tokie. Niekas nežino, kaip duoti naudą žmonijai. Vienam atrodo, kad jei sudainuos dainą, laikysis kokios nors dietos ar darys kokius nors pratimus, tai paskatins žmonijos pažangą. Nežinome, kaip susivienyti ir žengti į priekį. Visi talentai, kuriuos čia matau, pasireiškiantys dainavimu, piešimu - viskuo, turi būti nukreipti viena vaga. Mes turėsime dar daug ko išmokti.

Klausimas (Kolinas, Australija): Norėčiau padėkoti už tokį įkvepiantį pokalbį. Man labai patiko pasakojimas apie gyvūninės gamtos altruizmą ir didelį gamtos vaidmenį žmonių visuomenės gyvenime. Klausimas toks: jūs kalbėjote apie mūsų misiją ir apie principus, kuriais mes galime remtis - kokia yra ši misija ir kokį vaidmenį altruistinėje visuomenėje atlieka religija ir dvasingumas?

Prieš 30 metų aš pradėjau studijuoti kabalos mokslą. Tai labai senas mokslas, atkeliavęs iš Mesopotamijos, iš Babilono. Jis yra visų religijų šaltinis. Raštas, žinios ir apskritai viskas atėjo iš ten. Išnagrinėjęs kabalos mokslą, o kartu ir visų religijų pagrindus, supratau (ir parašiau apie tai daug knygų), kad visų religijų pagrindas yra tai, ko reikalauja iš mūsų gamta. Principas „pamilk savo artimą kaip save patį“ yra visų religijų, be išimties, pagrindas.

Šio pagrindo nekeičia tai, jog išoriškai, laikui bėgant, įvairios religijos skirtingai jį išreiškė. Tai tik rodo, kad ši užduotis atėjo iš taško, nuo kurio žmonija pradėjo savo vystymąsi. Ir šiandien, kai mums kelia siaubą visuotinio susinaikinimo grėsmė, turime šią užduotį realizuoti.

Manau, kad mūsų užduotis neprieštarauja nei vienai religijai, nei vienai iš žmonijos pažiūrų. Niekas negali sukilti pasisakydamas prieš. Žmogui tai nebūdinga. Yra žmonių, kurie dėl naudos sau skelbiasi esą altruistai. Bet ne atvirkščiai.

Neturiu galvoje ypatingų laikotarpių, pavyzdžiui, Laukinių Vakarų Amerikoje arba dešimtmetį nuo 1990 iki 2000 metų Rusijoje - jėgų kovos laikotarpius, kai žmogų be jo laisvo pasirinkimo verčia gamta. Bet vėliau, kai gyvenimas pradeda įeiti į vėžes, toms jėgoms atgavus pusiausvyrą, ima kilti humaniškumo ir altruizmo klausimai.

Kalbant apie religija, norėtųsi pabrėžti dar vieną dalyką. Visose religijose žmonija - viena bendra siela. Bet niekas iš mūsų to nejaučia. Sielų visuma sudaro vieną kūną. Taip aiškina bet kuri religija. Visi mes - vienas kūnas ir turime tapti bendra integralia sistema. O mūsų tikslas šioje žemėje - iš esmės pasiekti tą būseną, kurios esame sieloje, savo įsisąmoninimu pakilti iš šio pasaulio lygmens į sielų lygmenį. Taip žmogus suvokia dvasinį pasaulį. Apskritai tai - visų religijų esmė.

Nenoriu detalizuoti istorinio religijų skirtumo, gilintis į teologiją, bet turiu pasakyti, kad altruistinės visuomenės principai apima visus dešimt Mozės priesakų, visų religijų (konfucianizmo, budizmo, krikščionybės, islamo ir kt.) pagrindus. Jos visos kalba apie altruistinius pagrindus. Jeigu pateksite į vietas, kur renkasi tikintieji, ar į sinagogą, ar cerkvę, ar mečetę, jūs suprasite, kad kalbama apie tuos pačius dalykus.

Jungiantis altruistinėms jėgoms, žinoma, būtina žinoti tai, ką dabar paminėjau, bet turime virš to pakilti. Aišku, kad mes neskirstome lyčių ir tautybių. Visa žmonija priklauso vienai jėgai, vienai šeimai, tai aiškiai rodo šiuolaikinė globalizacija. Todėl neįmanoma ieškoti žmonių skirtumų - kiekvienas priklauso sistemai, nori tu to ar ne. Jei man kas nors nepatinka - reiškia, pats turiu trūkumų, nesuprantu sistemos. Gamta neturi nieko nereikalingo, jos sistema tobula.

Klausimas (Džuliana, Vokietija): Kalbame, kaip keisdamiesi, keisdami savo sąmonę galime pakeisti pasaulį, bet mūsų kasdieninėje menkoje veikloje sunku pasiekti, kad žodžiai neprasilenktų su veiksmais. Su kokiais didžiausiais sunkumais teko susidurti jums įgyvendinant sumanymus ir kas jums padėjo pasiekti tą gyvenimą, apie kurį mums papasakojote?

Aš nemanau, kad pagal savo prigimtį, genus priklausyčiau altruistams. Būdamas jūsų amžiaus, nejutau poreikio daryti gėrį pasauliui. Ir apskritai mano blogas charakteris. Bet mokslas ir supratimas, kad esu gamtos dalis, žinojimas, kiek daug nekeistino glūdi manyje, mintis, jog galbūt turiu galimybę kažkokiu procentu pasikeisti, kad nebūčiau tiesiog mechanizmas, - iš esmės atvedė mane prie dabartinių pažiūrų.

Jeigu panagrinėsime žmogaus vietą visoje mūsų sistemoje, suprasime, kad gimėme su įvairiais genais, paveldėtais iš tėvų, buvome auklėjami vaikų darželyje ir mokykloje neatsižvelgiant į mūsų norus. Mus užpildė įvairiais dalykais, apie kuriuos neturėjome supratimo, ar jie teisingi, ar verta studijuoti.

Susiformavo žmogus, panašus į mus visus. Jaunas žmogus paveldėdamas gauna vieną dalį, kitą dalį gauna su auklėjimu, štai ir viskas. Bet kur iš tikrųjų jis pats? Juk viskas, ką turi, į jį įdėta iš pat pradžių arba gauta iš visuomenės. Todėl nėra prasmės iš žmogaus reikalauti atsiskaityti už savo elgesį. Jis elgiasi pagal prigimtį, hormonus, charakterį, auklėjimą. Vadinasi, žmogų reikia pradėti formuoti nuo jaunystės.

Tikiuosi, kad pasikeis mūsų aklėjimo sistemos ir mes, pradėję nuo vaikiško amžiaus, kitaip ugdysime ir formuosime žmogų. Brandaus amžiaus žmogaus, kurį suformavo gamta, nėra prasmės klausti, kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi, mąsto. Juk jis negali būti laisvas. Turime ištirti tą tašką, kur žmogus turi laisvę, ir jį vystyti, kad padėtume išsivaduoti iš paveldimumo ir ne savo valia gauto auklėjimo. Galbūt tai pradėsime studijuoti kartu...